Istorijos
Apie Lietuvos mitus ir legendas
Lietuvių mitologija laikoma viena archajiškiausių Europoje: baltų pasaulėžiūroje gyvavo Perkūnas, Žemyna, Laima ir daugybė kitų dievybių bei mitinių būtybių. Šalia jų per šimtmečius formavosi vietos padavimai, aiškinantys piliakalnių, ežerų, akmenų ir miestų kilmę, o pasakojimai apie milžinus, pilis ir stebuklingas būtybes buvo perduodami iš lūpų į lūpas. Šie Lietuvos mitai ir legendos iki šiol yra svarbi tautosakos dalis, jungianti istorinę atmintį su vaizduote.
Vilniaus baziliskas
Populiariausioje legendos versijoje senojo Vilniaus oloje gyveno baziliskas – pabaisa su gaidžio galva, varlės akimis ir gyvatės uodega, žudanti vienu žvilgsniu. Drąsuolis nugalėjo ją ne jėga, o gudrumu: įnešė į olą veidrodį, ir baziliskas, pamatęs savo atspindį, žuvo nuo savo paties mirtino žvilgsnio. Pasakojimas tradiciškai siejamas su Bokšto gatvės kalva ir senąja Vilniaus bastėja.
Kupiškio milžinai
Kupiškio krašto padavimas pasakoja apie du milžinus: vienas gyveno Paketurių, kitas – Aukštupėnų pusėje, o tarp jų vingiavo Lėvuo. Skirtingai nei kiti lietuvių milžinai, jiedu buvo draugiški – rūkydavo ilgas pypkes ir šnekučiuodavosi per slėnį. Iškratyti pypkių pelenai per amžius supylė kalvą, kuri šiandien vadinama Aukštupėnų piliakalniu.
Biržų pilis
Biržų pilį XVI a. pabaigoje statė Lietuvos didysis etmonas Kristupas Radvila Perkūnas, tačiau viena pietryčių kertė vis griūdavo, tarsi užkeikta. Legenda pasakoja, jog senąjį Perkūną tebegarbinęs atsiskyrėlis pataręs įmūryti pirmą sutiktą jaunavedžių porą, per pilnatį grįžtančią iš bažnyčios; nuo tada ši kertė, tapusi meilės ir ištikimybės simboliu, nebegriuvo. Su pilimi siejama ir Širvėnos legenda apie merginą, pasirinkusią mirtį, o ne nemylimo turtuolio vedybas.